Džiaugiuosi sėkmingai laimėjusi bylą, kurioje kartu su Klientu įrodėme teismams, jog jis nevairavo chuliganiškai, o administracinė teisena jo atžvilgiu buvo pradėta nepagrįstai, policijos pareigūnai nesurinko įrodymų mano Kliento kaltei pagrįsti.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 420 str. 2 d. numatyta administracinė atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantis Kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų,kuris užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki penkių šimtų penkiasdešimt eurų ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo septynių šimtų penkiasdešimt iki vieno tūkstančio eurų.

Negana to, už šį administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų iki dvejų metų.

Nagrinėjamoje byloje Klientas žiemą, nakties metu, automobilių stovėjimo aikštelėje, esant slidžiai kelio dangai nesuvaldė automobilio ir automobilis pasisuko puslankiu. Tačiau to netruko pastebėti policijos pareigūnai ir Klientas atrodo elementarioje situacijoje tapo labai rimtu Kelių eismo taisyklių pažeidėju, dėl ko jam grėsė teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.

Norint asmenį pripažinti padarius administracinį pažeidimą, t. y. chuliganiškai vairavus, policijos pareigūnai privalo surinkti daug asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų esant nusižengimo sudėtį – tyčinę kaltės formą, neteisėtus veiksmus ir chuliganiškas paskatas (tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį).

Pabrėžtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Šiuo atveju tai padaryta nebuvo.

Kadangi nagrinėjamu atveju ne tik kad policijos pareigūnai nesurinko įrodymų mano Kliento kaltei pagrįsti, tačiau ir manome, jog veikė aplaidžiai, Klientas nutarė kreiptis į teismą dėl žalos iš Valstybės Kliento naudai atlyginimo. Kadangi gintis nuo jam metamų kaltinimų administracinio nusižengimo byloje Klientas turėjo samdytis advokatą– mane, todėl jo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, šiuo atveju laikytinos jo patirta žala, kuri turi būti priteista iš Valstybės.

Taigi ši byla tik dar kartą parodė, jog savo teises būtina pavesti ginti kompetentingam advokatui, jog nebūtumėte nepagrįstai apkaltintas tuo, ko nepadarėte.